2018.07.25

Bendraujant „emodžių“ paveiksliukais atsiranda sunkumų, nes apie šių simbolių reikšmes nėra vieningo supratimo. Paveikslėlių populiarumas, lengvinantis bendravimo kalbą žiniatinklyje, kartais verčia mus prabilti apie naujos grafinės ženklų sistemos atsiradimą. Ar tai tiesa, ir kas yra tie „emodžiai“ apskritai?

„Emodžiai“ – tai amorfinis ir daugiaprasmis simbolis, kuriame susimaišo skirtingi semiotikos ženklai ir sistemos. Paprastai šis žodis žymi piktogramas, tačiau tai gali būti ir kalbos ženklai, ir šypsenėlės – „emodžių“ funkcijos labai skirtingos.

Ar galima „emodžius“ pavadinti nauja susirašynėjimo forma, lyginti juos su ideogramomis – simboliais, kurie turi vienokią ar kitokią reikšmę? 

Panašu, kad tai neįmanoma. „Emodžiai“ nesitransformuoja į ideogramas, tai yra piktograma, susidedanti iš rašytinių ženklų. Jei ideogramos jau yra lingvistiniai ženklai, tai piktogramos yra tik tai, kas iš anksto parašyta.

Pagrindinis ideogramų skirtumas yra tas, kad iš jų parašyta žinutė yra perskaitoma ir suprantama vienareikšmiškai. Ideografinio rašymo elementai iš esmės yra žodžiai, kalbiniai ženklai.

Piktograma yra paveikslėlis, kurį galima interpretuoti įvairiais būdais. Herodotas, pirmasis pasaulyje istorikas parašė garsią istoriją apie tai, kaip persų karalius Darijus gavo pranešimą iš skifų, kuriame buvo pavaizduota varlė, paukštis, pelė ir penkios strėlės.

Karaliui ir jo patarėjams teko kruopščiai apmąstyti ženklų reikšmę, tačiau jie niekada taip ir nerado bendros nuomonės, ką skifitai norėjo jiems pasakyti. Kiekvienas iš pateiktų objektų turėjo simbolinę reikšmę, tačiau juos buvo galima interpretuoti įvairiais būdais.

Pateiksime analogiją, kuri lingvistiniu požiūriu nėra labai teisinga. Piktograma yra ne žodis, o jo šaknis. Tai gali būti interpretuojama kaip veiksmažodis, ar kaip daiktavardis. Todėl ir piktograma yra tik idėja, galinti perteikti skirtingas žodines išraiškas. Pvz., jei jūs pranešime siunčiate piktogramą „autobusas“ , tai gali reikšti „autobusą“, „važiavimą autobusu“, bei kitas reikšmes, susijusias su autobusu. 

Todėl, kai mes susiduriame su išankstiniais piktogramų paveikslėliais, negalime pasakyti, kad prieš mus – suprantamas tekstas. Tai tarsi teksto dalis, kuriai galima priskirti skirtingas teksto reikšmes. Jis negali būti perskaitomas vienareikšmiškai.

„Emodžiai“ – tai iš anksto paruošti paveikslėliai. Tai nėra kalba, tai tik bandymas perteikti norimą mintį. Ir čia mes matome didžiulę įvairovę, nes interneto vartotojai sukuria vis daugiau emocijų paveikslėlių. Bet visa tai atliekama, greičiausiai, dėl vaizdingumo, o ne dėl bendravimo tikslų.

Iš esmės emocijų naudojimas yra tarsi sugrįžimas į vaikystę, jei žmonės nori prisiminti vaikystę, piešinėlius, jie pradeda aktyviai naudoti paveikslėlius tekste. 

Nemanome, kad „emodžiai“ yra perspektyvu, priešingai nei šypsenėlės, kurios jau užkariavo savo vietą.

Panašu, kad „emodžiai“ taip pat gali tapti tam tikra semiotikos sistema, tačiau sparčiai besivystančiame internetiniame tinkle tai yra labai sunku. Na, jei būtų taip, kad kažkuri pasaulio valstybė nuspręstų: jaustukus naudosime tokiu būdu … Tačiau to neįvyks. Nors „emodžiai“ dabar yra įdėti į kodų lenteles, tačiau niekas net nebandė sutikti su jų naudojimosi taisyklėmis.

Įdomu pažvelgti į tai, kas atsitiko su šypsenėlėmis. Mes matome, kad internete dabar jos naudojamos visose bendravimo kultūrose. Tačiau kiekvienoje ​​kultūroje jos naudojamos skirtingai, „mesenger“ pranešimuose yra skirtingų šypsenėlių rinkinių. Mes suprantame kaip jomis naudotis, čia nėra taisyklių ar naudojimosi normos.

Mes suprantame, ką reiškia linksma šypsena, ką reiškia niūrus veidas, tačiau daugelio veidukų praktiškai nenaudojame. 

Vienok, šypsenėlės yra labai įdomus komunikavimo reiškinys, kuris internete atlieka savo funkcijas. Kartais šypsenėlėmis išreiškiame tam tikrus ženklus, kartais – mimiką, intonaciją. Jas galima pavartoti bet kurioje teksto vietoje.Šypsenėlės kompensuoja formalios rašytinės kalbos griežtumą, išsakytai kalbai suteikia emocionalumo. Todėl galime teikti, kad žmonėms jos patinka.

Kas atsitiks su „emodžiais“ toliau, nėra aišku. Iš esmės viskas priklauso nuo to, kas juos naudos, kaip tiksliai jie apibūdins tai, ką norėjo pasakyti pranešimo autorius. Šiandien šypsenėlės beveik neapibūdina žmogaus, ir jei juos siunčia jaunimas, tai prilygsta beveik privalomam rašytinės kalbos elementui. O „emodžiai“ nėra privalomas elementas, ir asmuo, kuris jais naudojasi, leidžia suprasti, kad geba puikiai komunikuoti.

Todėl, dar anksti kalbėti apie „emodžių“ reikalingumą, dar per anksti sakyti, kad tai yra būtina rašytinės kalbos dalis. Turime palaukti dar penkerius ar dešimt metų.